A. Patackas: Dar kartą apie Gedimino stulpus ir J.Pilsudskį (original) (raw)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Istorijos mūza yra didinga, bet žiauri. Ji gali apdovanoti garbe, bet gali ir užtėkšti tokią juodą dėmę, kad nenusiplausi per amžius. Be to, ji yra subjektyvi ir selektyvi.

Lietuvoje Jonušo Radvilos vardu vadinamos gatvės, mokslo įstaigos, jo vardas suteiktas garbingas kovines tradicijas turinčiam pulkui. Lenkams gi Jonušas Radvila yra zdrajca, išdaviko sinonimas. Lietuviams jis yra pirmasis nepriklausomybininkas, pirmasis atskyręs Lietuvą nuo Lenkijos, lenkams gi – įsmeigęs Koronai peilį į nugarą.

Rasų kapinėse ant antkapio, kur palaidota Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) širdis (ir jo motina), kažkas nupiešė Gedimino stulpus. Kilo skandalas, pasipylė antraštės ir epitetai, URM atsiprašymai. Ugnies įpylė ir 15min.lt redaktoriaus straipsnis, kaip visada nestokojantis aitros ir acto su trupučiu benzino. Ką gi, kapų ir antkapių negalima išrašinėti, ne tik žinomų žmonių, mirusius reikia palikti amžino atilsio, jei tik šitai jiems suteikta. Versijų ir nuomonių yra visokių – nuo to, kad šitai yra lenkų darbas iki to, kad buvo išniekintas ne tiek Piłsudskis, kiek Gedimino stulpai…

Ir išties – istorija kartais viepiasi tokiomis grimasomis, kad nenoromis esi priverstas apstulbti ir susimąstyti. Pagalvokime – ant Gineitų, senos lietuvių bajorų-karių genties palikuonio kapo nupiešti Gedimino stulpai bendru sutarimu yra laikomi kapo išniekinimu! Gedimino stulpai! Archainis Mindaugo Lietuvos ženklas, atėjęs dar iš ikiistorinių laikų, neabejotinai sakralios kilmės – šitokio archajiškumo lygmens ženklą turi tik nedaugelis tautų, prieš kurį klonuotas iš viduramžių heraldikos „širpotrebo“ lenkų erelis atrodo prašmatniai, bet neoriginaliai. Ir šis taurus ženklas, nupieštas ant Mindaugo liaudžių-leičių tiesioginio palikuonio kapo – išniekinimas!!!

Čia būtinas diskursas. Gineitos-Pilsudskiai yra kilę iš Liaudos bajorų. Kas gi ta Liauda? Tai kraštas vidury Lietuvos, Nevėžio ir Dubysos aukštupiuose. Jis radosi, susiformavo pačiame kovų su kryžiuočiais įkarštyje, kai Nemunu ėjo fronto linija. Čia, išilgai dešiniojo Nemuno kranto, buvo pati lietuvių pilių tirštuma, kas keli ar keliolika varstų. Toms pilims reikėjo įgulų, tačiau gyventi šalia jų buvo neįmanoma – kryžiuočių reizų lavina tas gyvenvietes būtų nušlavusi. Įgulų kariams, Mindaugo dvariškiams-liaudžiams (vėliau leičiams), jų sodyboms teko kurtis atokiau, už neperžengiamų girių sienos, aukštupiuose, saugioje vietoje, kurią galima buvo pasiekti tik slaptais girių takais ar upių slėniais. Ten ir susiformavo ypatingas, savitas darinys – Liauda, karių profesionalų gyvenviečių (bajorkaimių – lenk. okolicų) kraštas ir karių-bajorų luomas (lenk. lawdanska szlachta). Pažvelkime į žemėlapį – tai ovalas, kurio pakraščius – galus žymi vietovardžiai su –gala: Ariogala, Betygala, Baisogala, Gimbogala, Ramygala, Vandžiogala.

Liaudos liaudžiai garsėjo ir už krašto ribų savo drąsa ir karingumu, ir vėliau, susikūrus LDK – kaip rašė Henrikas Sienkevičius (Henryk Sienkiewicz) „Tvane“, jais visada galima buvo pasitikėti, jų tradicijos ir kariškas garbės supratimas niekada neleido palikti tėvynės Lietuvos pavojuje. LDK valdovai žinojo, kad Liaudos kariai visada atsilieps į šaukimą gintis nuo priešų.

Lietuviškajai diduomenei lenkėjant, lenkėjo ir Liaudos bajorai, nors jie išlaikė etnines šaknis kur kas ilgiau nei jų gentainiai, gyvenę toliau į rytus, už Naugarduko. Dar iki XIX a. vidurio namų kalba buvo lietuviška, o atskirumas nuo Koronos, mindauginės Lietuvos patriotizmas, padavimai apie senolių kovas buvo tebegyvi. Bet erozija, neturint valstybės, buvo nesustabdoma, ir XIX a. gale įvyko lūžis – Liauda sulenkėjo, ir šito proceso produktas yra Juozas Gineita iš Pilsodės, grynai žemaitiško bajorkaimio.

Trys personažai Lietuvos istorijoje, trys Liaudos bajorai – Mikalojus Daukša, Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) ir Juzefas Pilsudskis – žymi šį nuopuolį, virtusį išdavyste. Mikalojus Daukša pirmasis diagnozuoja ligą – kalbos praradimą, ir dramatiškai kviečia saugoti gimtąją kalbą, nes jos praradimas reiškia savasties savižudybę. Česlovo Milošo kūrybos variklis – dvasinis luošumas ir vienatvės jausmas, praradus esminį ryšį su aplinka – kalbą; jam, kaip ir Tadui Kosciuškai, Polonia propria buvo ir liko svetima, jo kūrybos šaltinis – Nevėžio slėnių mistinis pasaulis. Tuo tarpu Juzefui Pilsudskiui Lietuva – tik neaiškus sentimentas, kylantis lyg graužatis žvelgiant nuo Nemuno kranto, iš Druskininkų į negražinamai nutolusius, jau svetimus gimto krašto saulėlydžius. Lemtingąja riba buvo Vilniaus grobimas ir pralietas gentainių kraujas – mūšiuose su lenkais žuvo daugiau savanorių, nei visuose kituose frontuose kartu sudėjus. Nevykęs ir neteisingas yra lyginimas Vilniaus grobimo su Klaipėdos sukilimu – ten buvo išvyti svetimieji, o dėl Vilniaus buvo žudomi savi, to paties kraujo, ir tam nėra pateisinimo, to neatlygins jokie sentimentai išduotai tėvų žemei.

Juzefo Pilsudskio biografijoje yra ir kitų smegduobių – susižavėjimas socializmu su terorizmo prieskoniu, moralinių riktų – keičiamos žmonos ir tikėjimas, pralietas bendrapiliečių kraujas Varšuvoje, atsiimant valdžią (lenkai nemėgsta apie tai kalbėti – per karinį perversmą 1926 m. Pilsudskio legionierių kovose su vyriausybine kariuomene žuvo 379 žmonės). Yra kuo ir didžiuotis – iš Liaudos karių paveldėtas karvedžio talentas buvo lemiantis sustabdant bolševikų invaziją į Europą – cud nad Wisłą, 1920 m. mūšis prie Varšuvos išgelbėjo ne tik Lenkiją, bet ir Europą nuo trockistų pasaulinės revoliucijos.

Juzefas Pilsudskis ir Gabrielius Narutavičius, Lenkijos prezidentas, Stanislovo Narutavičiaus, Vasario 16-osios Akto signataro, brolis. Visi jie – Liaudos bajorai | Wikimedia.org nuotr.

Tiesa, buvo dar vienas Pilsudskis, kuriam Lietuva yra dėkinga ir kuris yra nepelnytai neprisimenamas – tai marszałek’o brolis Bronislavas (Bronisław). Caro ištremtas į Tolimuosius Rytus, jis tapo etnologu, parašė studiją apie ainus – reliktinę tautelę. Jis yra ir lietuviškosios kryždirbystės tyrinėjimų pradininkas, išleidęs prancūzų kalba studiją „Les croix lithuaniennes“. Buvo lenkų pravardžiuojamas litvomanu, tad Gedimino stulpai ant jo kapo būtų tiesiog garbės ženklas.

*

Grįžtant į pradžią – kas gi buvo įvykdyta Rasų kapinėse? Vandalizmo aktas? Baimė būti nugalėtojais, anot Rimvydo Valatkos?

O gal tiesiog istorijos kerštas – kai tavo genties logotipas, užrašytas ant kapo, yra laikomas išniekinimu. Kai tavo genties likiminis ženklas užrašytas dažais, bet ne bronza…