Laikrodis (original) (raw)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Šis straipsnis apie prietaisą. Apie žvaigždyną skaitykite straipsnyje Laikrodis (astronomija).

Sieninis laikrodis

Senovinis sieninis laikrodis

Laikrodislaiko matuoklis, kurio principas grindžiamas periodiniais fizikiniais reiškiniais.[1] Dažniausiai matuoja pusės paros laiko intervalą. Ypač tikslūs laikrodžiai vadinami chronometrais. Pagal pobūdį išskriamos dvi laikrodžių rūšys: nešiojami ir stacionarūs (pakabinami arba pastatomi).

Pagal techninę sandarą laikrodžiai skirstomi į kvarcinius ir mechaninius. Dabartinę formą laikrodis įgavo XIV amžiuje. Laikrodyje vaizduojamos 12 valandų ir 60 minučių žymės. Kvarciniai laikrodžiai turi nuo 2-4 rodyklių: valandinė, minutinė, sekundinė ir žadintuvo.

Pirmieji sukurti laikrodžiai buvo saulės laikrodžiai (3500 m. pr. m. e.).[2] 1500 m. pr. m. e. egiptiečiai išrado laikrodį, kuris skaičiavo laiką vandens lašais.[3] Mechaninio laikrodžio išradėju laikomas vienuolis Gerbertas (nuo 999 m. – popiežius Silvestras II).[1]

Laikrodžius skirstyti galima keliais būdais:

Terminą „laikrodis“ sukūrė Simonas Daukantas.[4]

  1. 1 2 Gintarė Viselgienė, red. (2021-11-11) [2018-09-04]. „Laikrodis“. VLE. Nuoroda tikrinta 2025-09-07.
  2. GRIGAS, Jonas. Kiek trunka sekundė. Vilnius: Tyto alba, 2011, 20 p. ISBN 978-9986-16-868-3.
  3. Craughwell, Thomas J. (2014). Išradimai, pakeitę pasaulį. Vertė Jonas Vitkūnas. Alma littera. p. 32. ISBN 9786090116470.
  4. Linas Kojala. Simonas Daukantas – lietuvių tautos Herodotas. 2012-12-14, Bernardinai.lt (tikrinta 2023-05-08).