Pranciškus Erelis (original) (raw)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pranciškus Erelis (iki 1938 m. Arlauskas 1919 m. spalio 16 d. Senasis Obelynas, Šilalės valsčius – 2008 m. rugpjūčio 12 d. Vilnius) – lietuvių gydytojas reumatologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras.

1945 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. 1976 m. medicinos mokslų daktaras.

1945–1949 m. Vytauto Didžiojo universiteto (nuo 1946 m. Kauno universitetas) dėstytojas. 1949–1958 m. Mažeikių ligoninės Terapijos skyriaus vedėjas. 1958–1963 m. Šiaulių respublikinės, 1963–1965 m. Vilniaus respublikinės klinikinės ligoninės vyriausiasis terapeutas. 1965–1975 m. dirbo Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute. 1975–1994 m. dėstė Vilniaus universiteto Gydytojų tobulinimosi fakultete. Nuo 1979 m. profesorius. Tyrė reumatinių ligų epidemiologiją Lietuvoje.[1]

Dar nuo mokymosi Plungės gimnazijoje laikų puikiai mokėjo lotynų kalbą, rimtai domėjosi latvių, senovės prūsų, kt. kalbomis. 1988 m. buvo vienas iš „Prūsos“ klubo steigėjų (tuo metu – prie Lietuvos kultūros fondo, vėliau – prie Tesingumo ministerijos). Išėjęs į pensiją, rašė eiliuotus prisiminimus, daug dėmesio skyrė lietuvių kraštotyrai, aktyviai dalyvavo gaivinant prūsų kalbą (yra žinomo eilėraščio prūsų kalba „Etwerpjais brati“ autorius), prūsiškai pasirašinėjo slapyvardžiu Arellis.

• Atramos ir judėjimo organų minkštųjų audinių nesąnarinės ligos, su M. Ostapenka, 1975 m., rusų kalba.
• Reumatinių ligų diagnostikos klausimai, 1979 m.
• Įdomioji Lietuva, 1997 m.
• 180 reumatinių ligų, 1998 m.
• Septynios gyvenimo atkarpos, 1999 m.
• As kwai en grimikans peisatwei, 2003 m., prūsų ir lietuvių kalbomis.
• Prūsiska chrestomatija, kartu su M. Klusiu, 2007 m., prūsų kalba.

1. ↑ Pranciškus Erelis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 546 psl.