Akvile Reklaityte | Vilnius University (original) (raw)
Uploads
Papers by Akvile Reklaityte
Colloquia, Jun 1, 2021
Prasidėjus Sąjūdžiui poezija Lietuvoje įgavo išskirtinę reikšmę: skambėjo mitinguose, Lietuvos Pe... more Prasidėjus Sąjūdžiui poezija Lietuvoje įgavo išskirtinę reikšmę: skambėjo mitinguose, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio posėdžiuose, eilėraščiai spausdinti laikraščių ir žurnalų pirmuosiuose puslapiuose kaip programiniai vedamieji. Šiame straipsnyje susitelkiama į Atgimimo laikų poetinį diskursą, t. y. ne į atskirų autorių pavienes eilėraščių rinktines kaip kūrybines jų deklaracijas, bet į tą poeziją, kuri sklandė viešojoje erdvėje, kurią redakcinės kolegijos, kultūrinės ir visuomeninės spaudos turinio formuotojai tuo metu atrinko ir skelbė kaip geriausiai rezonuojančią aktualioms nuotaikoms ir būsenoms. Nepamirština, kad iki pat 9-ojo dešimtmečio pabaigos tebeveikė okupacinio režimo cenzūra. Įtampa tarp kūrybinio pasipriešinimo ir atitikimo oficialiai ideologijai, prieštaringų estetinių ir ideologinių išraiškų susipynimas justi ir redakcinėse strategijose, ir to meto eilėraščių poetikoje. Straipsnyje analizuojamos Sąjūdžio laiku poezijoje sukurtos Lietuvos, lietuviškumo, nacionalinės istorijos reikšmės, jų ištakos ir socialinė recepcija bei tikrinama populiari nuomonė, kad Sąjūdžio metais poezija simboliškai atstojo trūkstamą valstybės politinio išsilaisvinimo programą. Raktažodžiai: Atgimimas, poetinis diskursas, poetiniai vaizdiniai, lietuvių tauta, istorija, memuarai, publicistika. 1 Šis straipsnis yra podoktorantūros stažuotės projekto "Poetinė Lietuvos istorija" dalis. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 9 prioriteto "Visuomenės švietimas ir žmogiškųjų išteklių potencialo didinimas" 09.3.3 LMT K 712 priemonę "Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą". 2 "Šiapus ir anapus eilėraščio", literatūros kritikas Petras Bražėnas kalbasi su poetu Marcelijumi Martinaičiu, in: Marcelijus Martinaitis, Gyvenimas į praeitį: Prisiminimų atšvaitai, sudarė ir parengė Antanas Rybelis, Vilnius: Margi raštai, 2018, p. 55. ATGIMIMO POEZIJA. KA S ŠAUKĖ TAU TĄ , KA S JĄ VEDĖ? of creating a distinctive aesthetic world and language, it illustrated the changes taking place in society, trying to keep up with historical events. Memoirs and journalism, which satisfied the public's need for the direct talk about the realities, became the real leader of the discourse.
Colloquia, Jun 1, 2014
P o k a l b i a i "Man literatūra yra ėjimas į mūsų bendrą kultūrą" Amerikos lietuvių literatūrol... more P o k a l b i a i "Man literatūra yra ėjimas į mūsų bendrą kultūrą" Amerikos lietuvių literatūrologę, literatūros kritikę Audronę Barūnaitę-Willeke kalbina Akvilė Rėklaitytė audronė barūnaitė-Willeke (g. 1944 m. sausio 12 d.)-amerikos lietuvių literatūrologė, literatūros kritikė, vokiečių literatūros profesorė emeritė. dėstė stanfordo, minnesotos ir ohajo (ohio) valstijos miamio universitetuose. Jos tyrimai ir publikacijos daugiausia orientuoti į XX a. pirmosios pusės vokiečių ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą. parašė monografiją apie ekspresionistą rašytoją georgą kaiserį (Georg Kaiser and the Critics), paskelbė straipsnių apie dramaturgą franką Wedekindą, keletą studijų apie vokiečių pokario autores moteris. Jos lituanistikos baras daugiausia apima straipsnius ir recenzijas, kurias nuo 1974 m. rašė žurnalams World Literature Today, Metmenys ir Journal of Baltic Studies, studijinį straipsnį apie egzodo augintinius beletristus knygai Lietuvių egzodo lite ratūra 1945-1990, paskelbė straipsnių apie icchoką merą, romualdą granauską, ričardą gavelį, saulių tomą kondrotą. ieškodama sąsajų tarp vokiečių ir lietuvių literatūrų tyrinėjo vydūno dramas, parašė studiją The Image of the Heathen Prussians in German Literature ("senovės prūsai vokiečių literatūroje"), išvertė aldonos gustas poezijos. Šiuo metu gyvena orindos miestelyje šalia san francisko, kalifornijoje. Akvilė Rėklaitytė: papasakokite, kaip atsidūrėte amerikoje ir kokioje sociokultūrinėje aplinkoje augote ir brendote? Audronė BarūnaiteWilleke: mūsų šeimos istorija, kaip mes atsidūrėme amerikoj, manau, nedaug skiriasi nuo tūkstančių kitų karo metu iš Lietuvos išvykusių šeimų. Žmonių likimus nulėmė atsitiktinumai, staigūs sprendimai, baimė, noras išlikti gyviems. tada dar jaunavedžiai tėvai patenkinti dirbo savo darbus ir niekada negalvojo išvykti gyventi į tolimas šalis. karo metu jie gyveno Šiauliuose, kur aš gimiau 1944 m. tėvas, kazys baranauskas, ėjo inžinieriaus pareigas
Colloquia, Jun 27, 2016
Anotacija: Marcelijaus Martinaičio eilėraščių vaizdinija, jo poezijos vidinės struktūros analizė,... more Anotacija: Marcelijaus Martinaičio eilėraščių vaizdinija, jo poezijos vidinės struktūros analizė, akademiniai etnologiniai interesai ir tautosakos ekspedicijų praktika, jo kūrybiško gyvenimo simboliniai gestai (gyvenamojo namo parsigabenimas iš gimtojo kaimo į Vilnių, pomėgis dirbti medį, meistriškas margučių skutinėjimas), jo rankraščių specifika-visi kartu šie aspektai pasirodo kaip vieno kultūros teksto elementai, kaip tas pats pasakojimas, kurį atidžiai ir integraliai skaityti leidžia hibridinis literatūros antropologijos metodas. Ši prieiga atveria galimybę mąstyti apie kultūros interpretavimo tropus, integraliai veikiančias raktines sąvokas, konceptualiuosius modelius. Taip skaitant Martinaičio tekstą, ryškėja jo giluminiai motyvai, kuriuos pačius ir jų raišką, tikėtina, gali paaiškinti moksliniame diskurse dar neįsitvirtinusi poetinės antropologijos kaip sinergetiško poezijos veikimo koncepcija. Martinaičio tekste nesunku atpažinti vyraujantį stilistinį motyvą-meistravimą. Figūratyviniai ir stilistiniai medžio skulptūrų, medinio epo "geno", dirbinių, medžio dirbimo rankomis motyvai poezijoje, eseistikoje, socialinės ir simbolinės veikmės lauke byloja apie savitą autoriaus (t. y. biografinio gyvenimo autoriaus ir estetinio kūrinio organizacinio principo) buvimo kultūroje būdą, kurį Hannah Arendt įvardijo sąvoka homo faber. Manytina, kad ši meistraujančio žmogaus laikysena galėtų paaiškinti ir Martinaičio poetinių tekstų bei gyvenimo kūrybiškumą.
Literatūra, 2012
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantė Straips... more Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantė Straipsnyje į vieno iš žymiausių lietuvių poeto, "išeinančiųjų genties" atstovo, nykstančio etninės bendruomenės palikuonio ir kultūros paveldėtojo Marcelijaus Martinaičio kūrybą žvelgiama iš tarpdisciplininės literatūros antropologijos perspektyvos. Remiamasi Cliffordo Geertzo, Wolfgan go Iserio, Paulio Ricoeuro, Michailo Bachtino ir kitų darbais. Taip pat pristatomas eksperimentinės antroplogijos, vadinamosios antropologinės poetikos (anthropological poetics), modelis, poeziją laikantis ambivalentiškos, komplikuotos antropologo patirties interpretacija. Straipsnyje Martinai tis traktuojamas kaip savitas kultūros antropologas, patirties liudytojas, tarpininkas, o jo poezija skaitoma kaip Geertzo "tirštasis aprašymas". Įžanginės pastabos Kultūra, kaip ir mūsų pasaulis, nėra sterili, hermetiška kamera. Ji įaugusi į laiką, erdvę, o trečiuoju matmeniu-ir į kolektyvi nę žmonijos, bendruomenės ir konkretaus asmens patirtį. Laikas yra geras patirties ir idėjų laidininkas: ties epistemologiniais slenksčiais idėjos transformuojasi, ener gija silpsta, išsisklaido, išsibarsto pake liui, tačiau, kad ir nedideliais kiekiais, bet smulkiosios kultūros "dalelės" pasiekia ir dabartį, atiteka iki mūsų. Atsigręžus į jas, užsimezga dialogas su istorija, su kultūro mis, kultūriniu Kitu, kuris gali pasirodyti kybąs tame pačiame Maxo Weberio mini mame "reikšmių voratinklyje" 1 .
Colloquia, Jun 1, 2021
Prasidėjus Sąjūdžiui poezija Lietuvoje įgavo išskirtinę reikšmę: skambėjo mitinguose, Lietuvos Pe... more Prasidėjus Sąjūdžiui poezija Lietuvoje įgavo išskirtinę reikšmę: skambėjo mitinguose, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio posėdžiuose, eilėraščiai spausdinti laikraščių ir žurnalų pirmuosiuose puslapiuose kaip programiniai vedamieji. Šiame straipsnyje susitelkiama į Atgimimo laikų poetinį diskursą, t. y. ne į atskirų autorių pavienes eilėraščių rinktines kaip kūrybines jų deklaracijas, bet į tą poeziją, kuri sklandė viešojoje erdvėje, kurią redakcinės kolegijos, kultūrinės ir visuomeninės spaudos turinio formuotojai tuo metu atrinko ir skelbė kaip geriausiai rezonuojančią aktualioms nuotaikoms ir būsenoms. Nepamirština, kad iki pat 9-ojo dešimtmečio pabaigos tebeveikė okupacinio režimo cenzūra. Įtampa tarp kūrybinio pasipriešinimo ir atitikimo oficialiai ideologijai, prieštaringų estetinių ir ideologinių išraiškų susipynimas justi ir redakcinėse strategijose, ir to meto eilėraščių poetikoje. Straipsnyje analizuojamos Sąjūdžio laiku poezijoje sukurtos Lietuvos, lietuviškumo, nacionalinės istorijos reikšmės, jų ištakos ir socialinė recepcija bei tikrinama populiari nuomonė, kad Sąjūdžio metais poezija simboliškai atstojo trūkstamą valstybės politinio išsilaisvinimo programą. Raktažodžiai: Atgimimas, poetinis diskursas, poetiniai vaizdiniai, lietuvių tauta, istorija, memuarai, publicistika. 1 Šis straipsnis yra podoktorantūros stažuotės projekto "Poetinė Lietuvos istorija" dalis. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos 9 prioriteto "Visuomenės švietimas ir žmogiškųjų išteklių potencialo didinimas" 09.3.3 LMT K 712 priemonę "Mokslininkų, kitų tyrėjų, studentų mokslinės kompetencijos ugdymas per praktinę mokslinę veiklą". 2 "Šiapus ir anapus eilėraščio", literatūros kritikas Petras Bražėnas kalbasi su poetu Marcelijumi Martinaičiu, in: Marcelijus Martinaitis, Gyvenimas į praeitį: Prisiminimų atšvaitai, sudarė ir parengė Antanas Rybelis, Vilnius: Margi raštai, 2018, p. 55. ATGIMIMO POEZIJA. KA S ŠAUKĖ TAU TĄ , KA S JĄ VEDĖ? of creating a distinctive aesthetic world and language, it illustrated the changes taking place in society, trying to keep up with historical events. Memoirs and journalism, which satisfied the public's need for the direct talk about the realities, became the real leader of the discourse.
Colloquia, Jun 1, 2014
P o k a l b i a i "Man literatūra yra ėjimas į mūsų bendrą kultūrą" Amerikos lietuvių literatūrol... more P o k a l b i a i "Man literatūra yra ėjimas į mūsų bendrą kultūrą" Amerikos lietuvių literatūrologę, literatūros kritikę Audronę Barūnaitę-Willeke kalbina Akvilė Rėklaitytė audronė barūnaitė-Willeke (g. 1944 m. sausio 12 d.)-amerikos lietuvių literatūrologė, literatūros kritikė, vokiečių literatūros profesorė emeritė. dėstė stanfordo, minnesotos ir ohajo (ohio) valstijos miamio universitetuose. Jos tyrimai ir publikacijos daugiausia orientuoti į XX a. pirmosios pusės vokiečių ir šiuolaikinę lietuvių literatūrą. parašė monografiją apie ekspresionistą rašytoją georgą kaiserį (Georg Kaiser and the Critics), paskelbė straipsnių apie dramaturgą franką Wedekindą, keletą studijų apie vokiečių pokario autores moteris. Jos lituanistikos baras daugiausia apima straipsnius ir recenzijas, kurias nuo 1974 m. rašė žurnalams World Literature Today, Metmenys ir Journal of Baltic Studies, studijinį straipsnį apie egzodo augintinius beletristus knygai Lietuvių egzodo lite ratūra 1945-1990, paskelbė straipsnių apie icchoką merą, romualdą granauską, ričardą gavelį, saulių tomą kondrotą. ieškodama sąsajų tarp vokiečių ir lietuvių literatūrų tyrinėjo vydūno dramas, parašė studiją The Image of the Heathen Prussians in German Literature ("senovės prūsai vokiečių literatūroje"), išvertė aldonos gustas poezijos. Šiuo metu gyvena orindos miestelyje šalia san francisko, kalifornijoje. Akvilė Rėklaitytė: papasakokite, kaip atsidūrėte amerikoje ir kokioje sociokultūrinėje aplinkoje augote ir brendote? Audronė BarūnaiteWilleke: mūsų šeimos istorija, kaip mes atsidūrėme amerikoj, manau, nedaug skiriasi nuo tūkstančių kitų karo metu iš Lietuvos išvykusių šeimų. Žmonių likimus nulėmė atsitiktinumai, staigūs sprendimai, baimė, noras išlikti gyviems. tada dar jaunavedžiai tėvai patenkinti dirbo savo darbus ir niekada negalvojo išvykti gyventi į tolimas šalis. karo metu jie gyveno Šiauliuose, kur aš gimiau 1944 m. tėvas, kazys baranauskas, ėjo inžinieriaus pareigas
Colloquia, Jun 27, 2016
Anotacija: Marcelijaus Martinaičio eilėraščių vaizdinija, jo poezijos vidinės struktūros analizė,... more Anotacija: Marcelijaus Martinaičio eilėraščių vaizdinija, jo poezijos vidinės struktūros analizė, akademiniai etnologiniai interesai ir tautosakos ekspedicijų praktika, jo kūrybiško gyvenimo simboliniai gestai (gyvenamojo namo parsigabenimas iš gimtojo kaimo į Vilnių, pomėgis dirbti medį, meistriškas margučių skutinėjimas), jo rankraščių specifika-visi kartu šie aspektai pasirodo kaip vieno kultūros teksto elementai, kaip tas pats pasakojimas, kurį atidžiai ir integraliai skaityti leidžia hibridinis literatūros antropologijos metodas. Ši prieiga atveria galimybę mąstyti apie kultūros interpretavimo tropus, integraliai veikiančias raktines sąvokas, konceptualiuosius modelius. Taip skaitant Martinaičio tekstą, ryškėja jo giluminiai motyvai, kuriuos pačius ir jų raišką, tikėtina, gali paaiškinti moksliniame diskurse dar neįsitvirtinusi poetinės antropologijos kaip sinergetiško poezijos veikimo koncepcija. Martinaičio tekste nesunku atpažinti vyraujantį stilistinį motyvą-meistravimą. Figūratyviniai ir stilistiniai medžio skulptūrų, medinio epo "geno", dirbinių, medžio dirbimo rankomis motyvai poezijoje, eseistikoje, socialinės ir simbolinės veikmės lauke byloja apie savitą autoriaus (t. y. biografinio gyvenimo autoriaus ir estetinio kūrinio organizacinio principo) buvimo kultūroje būdą, kurį Hannah Arendt įvardijo sąvoka homo faber. Manytina, kad ši meistraujančio žmogaus laikysena galėtų paaiškinti ir Martinaičio poetinių tekstų bei gyvenimo kūrybiškumą.
Literatūra, 2012
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantė Straips... more Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantė Straipsnyje į vieno iš žymiausių lietuvių poeto, "išeinančiųjų genties" atstovo, nykstančio etninės bendruomenės palikuonio ir kultūros paveldėtojo Marcelijaus Martinaičio kūrybą žvelgiama iš tarpdisciplininės literatūros antropologijos perspektyvos. Remiamasi Cliffordo Geertzo, Wolfgan go Iserio, Paulio Ricoeuro, Michailo Bachtino ir kitų darbais. Taip pat pristatomas eksperimentinės antroplogijos, vadinamosios antropologinės poetikos (anthropological poetics), modelis, poeziją laikantis ambivalentiškos, komplikuotos antropologo patirties interpretacija. Straipsnyje Martinai tis traktuojamas kaip savitas kultūros antropologas, patirties liudytojas, tarpininkas, o jo poezija skaitoma kaip Geertzo "tirštasis aprašymas". Įžanginės pastabos Kultūra, kaip ir mūsų pasaulis, nėra sterili, hermetiška kamera. Ji įaugusi į laiką, erdvę, o trečiuoju matmeniu-ir į kolektyvi nę žmonijos, bendruomenės ir konkretaus asmens patirtį. Laikas yra geras patirties ir idėjų laidininkas: ties epistemologiniais slenksčiais idėjos transformuojasi, ener gija silpsta, išsisklaido, išsibarsto pake liui, tačiau, kad ir nedideliais kiekiais, bet smulkiosios kultūros "dalelės" pasiekia ir dabartį, atiteka iki mūsų. Atsigręžus į jas, užsimezga dialogas su istorija, su kultūro mis, kultūriniu Kitu, kuris gali pasirodyti kybąs tame pačiame Maxo Weberio mini mame "reikšmių voratinklyje" 1 .