Military History Research Papers - Academia.edu (original) (raw)

A pibendrinamąsias išvadas įprasta daryti remiantis tuo, kas jau įvyko, tačiau atskirais istoriniais laiko tarpiais egzistuoja ir kitokios raidos galimybės -tai su siję tiek su skirtingomis geopolitinėmis orientacijomis, tiek su tuo, kas yra laikoma potencialiais sąjungininkais ir priešais. Remiantis dabartine geopolitine logika, kai pagrindiniu pavojaus šaltiniu ir potencialia priešininke įprasta vadinti Rusiją, kuri aktyviai realizuoja savo po litiką forsuodama geokultūrinę informacinę sklaidą ir užnėrusi "Gazprom" apynasrį, o juoba turint omenyje 1940 m. okupaciją, terorą ir trėmimus, atrodytų, kad ir prieš karą Sovietų Sąjunga buvo pagrindinis karinis ir politinis Lietuvos priešas, kėlęs mirtiną grėsmę valsty bės nepriklausomybei. Beje, nemažai lenkų emigracijos autorių po karo pa brėždavo, esą didžiausią grėsmę jų šaliai kėlė vokiečiai, nors prieš karą, pasak rašytojos Barbaros Toporskos, niekas negirdėjo apie kažkokius prevencinius karo su Vokietija planus. Diskusijos visuomenėje virė apie ga limą prevencinį smūgį bolševikinei Sovietų Sąjungai ir, žinoma, bendromis jėgomis su Vokietija. O tuometines Lietuvos visuomenės nuotaikas tai kliai apibūdino Vincas Rastenis. Emigracinėje spau doje jis rašė apie "nepaprastą įsidrąsinimą" ir "beveik apyaklį pasitikėjimą Lietuvos "laiminga žvaigžde". Mes be Vilniaus nenurimsim (išdavikas tas, kas sveikinsis ar kalbėsis su bet kokiu lenku, kol Lenkija neatidavė mums Vilniaus!), mes nedelsiant atlietuvinsim Klai pėdos kraštą, dėl bolševikų nėra ko sielotis, jie nieko Kultūros borai 2010-11 Lietuvai nedarys [...] Vyravo įsitikinimas, nors apčiuo piamais ir realiai įmanomais planais dar dažniausia ir neparemtas, kad patriotiniai lietuvių tautos idealai vis tiek "kaip nors" turi realizuotis, tam kliūtis sudarančios jėgos turi nusilenkti." 1 Tačiau vertinti padėtį valstybėje pagal visuomenės nuotaikas yra viena, o pagal konkrečius planus, parem tus karine logika, resursais, geopolitiniu išskaičiavimu ir mobilizacijos galimybėmis, -visai kas kita. Vokiečiai ir lenkai Taigi kas buvo tas potencialus priešas XX a. 4-ajame dešimtmetyje, su kuo planavo kariauti tarpukario Lietuva prieš pat kruvinas sutemas? Poetas Jonas Aistis emigracijoje aprašė tokį epizodą: "1939 m. rudenį, va žiuojant iš Kauno autobusu į tėviškę, atsisėdo šalia pus karininkis ir užkalbino. Pasirodo, jis buvo gretimo kai mo vaikinas, liktinis puskarininkis, tarnavęs zenitinės artilerijos dalinyj. Išėjo kalba apie lenkų ultimatumą. Paaiškėjo, jo dalinio nekantriai laukta karo veiksmų: pro mus būtų nepraskridęs nė vienas lenkų lėktuvas, mes būtume parodę savo šaltą kraują ir visus, rupūžes, būtume ištaškę ore... Tai buvo paprastas kaimo berne lis, baigęs vien pradžios mokyklą, bet modernus karei vis, įtikėjęs technika... Esu tikras, kad jis būtų atlikęs savo pareigą tėvynei geriau negu kariuomenės vadas. Kiek vėliau sutikau radiofone ponią Antaniną Bikevičiūtę-Gučiuvienę. Ji man nusiskundė lietuviais: 77 Sovietų karo laivų vizitas Klaipėdoje 1929 m. -Velnias, tie mūsų vyrai visai niekam netikę... Ne simuša. -Su kuo, ponia, jie turėtų muštis? -paklausiau. -Su visais... Su lenkais, su vokiečiais ir su rusais... Ne dėl to, kad tai būtų smagu, bet kad reikia..." 2 Atidėkime retorinį klausimą, ar reikėjo priešintis, keliant pavojų šalies valstybingumui, kuris vis tiek buvo prarastas po metų, ir tautos, kuriai vėliau kliuvo didžiuliai egzistenciniai išbandymai, likimui. Hėgelio žodžiais tariant, istorija vyko taip, kaip ir turėjo vykti, tačiau įdomu pažvelgti, kokios buvo Lietuvos galimy bės kariniu požiūriu. Remdamasis ilgamečių tyrimų rezultatais, istorikas Alfredas Erichas Sennas 1969 m. padarė išvadą, kad beveik dvidešimt metų Lietuva stovėjo revizionistinių jėgų (Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) pusėje. Diploma tai ir politikai operavo naivia prielaida, esą keičiantis